Tai vienas is mano mėgstamiausių eilėraščių:

LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne, 

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne! 

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, 

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos 

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis 

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, 

Baltai iš sodų žalių bekyšą! 

Tik brangią kalbą tėvų pamynę 

Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis 

Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs, 

Ar saulė leidžias, ir vakarėlis 

Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, 

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe, 

Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę 

Griaudžiai užtraukia "Pulkim ant kelių", 

Jausmai bedievio vėl atsidarę 

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne, 

Šalis, kur miega kapuos didvyriai! 

Ne veltui bočiai tave taip gynė, 

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

 Na as,  tik dabar sužinojau kokios mėgstamiausios  mano vyro eilės:))))

 O man šis Maironio eilėrastis labai  gražus ir artimas sielai.. gal dėl to, kad užaugau prie banguotosios  jūros.

NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Žiūriu, visa šeimyna mėgsta Maironi ! Cia mano mėgiamas Maironio eilerastis:

 

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!
Tarytum šviesos spinduliuos
Palydžiu sapnus paskutinės maldos;
Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!
Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,
Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis
Vyniojasi iš atminties:
Vilioja į tolį žvaigždžių akimis
Po priedanga sargo-nakties,
Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies
Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu
Po priedanga melsvo dangaus:
Žvaigždžių milijonai žydru margumu
Iš aukšto ant jos besargaus;
Tik atilsio mano dvasia neragaus,
Nors gamtai ilsėtis ramu!